KITAS KRANTAS: LUIŠĖS

Tai mūsų „amžiaus projektas” kitame Veiviržo krante!

 

Esame keli 55+ bendraminčiai, susitelkę naujam gyvenimo etapui – naujakurystei miške. Užauginę vaikus, persisotinę iššūkių, miesto judesio ir triukšmo, sąmoningai renkamės likusią gyvenimo dalį skirti bendrystei bei balansui tarp civilizacijos, gamtos ir žmogaus.

 

Miško ritmas, gryna aplinka, sveikatinimo veiklos, minimalistinė, bet komfortiška buitis, pritaikyta amžėjimo, kurį mes vadiname pilnatve arba pilnatimi :), poreikiams, tarpusavio pagalba ir kasdienis mažų atradimų džiaugsmas – tokia mūsų kuriamos ateities vizija.

Jei domina toks „užtarnautas poilsis” ir matytumėte save mūsų bendruomenėje, susisiekime!

Kol kas vietą vadiname L5 – pagal adresą Luišių k.5 , bet kartu sugalvojome ir L5 manifestą, kuriuo vadovausimės: LENGVAI, LAISVAI, LĖTAI, LINKSMAI, LAIMINGAI!

Kuriamės istoriškai, geografiškai ir energetiškai ypatingoje Lamatos žemėje, vietoje, nuo seno žyminčioje net kelias ribas, kur dviejų upių – Veiviržo ir Ašvos – santaka ne tik atskiria ir jungia krantus, bet ir saugo senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos istorinės ribos atmintį.

Stambaus miškų masyvo, vingiuoto Veiviržo ir tykios Ašvos upių apkabintame žemės kampelyje kažkada buvusios net kelios sodybvietės, kurias šiandien mena išlikę įspūdingi seni klevai, samanoti buvusių pamatų akmenys ir kelios sulaukėjusios obelys.

Tai vieta, kurioje realiai gali atitrūkti – „persikėlimo” jausmas apima jau miško keliukuose, vedančiuose į sodybą, o atvykus iškart jaučiama ypatinga atmosfera, kuri pirmiausia prašosi stabtelėti, įkvėpti gryno oro, lėtai apsižvalgyti ir … leistis  naujų patirčių kryptimi!

 

Daugiau apie Lamatos žemę – ČIA

 

Kviečiame mus sekti ir palaikyti platformoje Contribee

Čia dalinamės praktiniais patarimais, prizais, naujienomis, skirtomis sekėjams ir rėmėjams, kurių parama padeda mums įgyvendinti projektą

GRYNAS ATRADIMAS -
TERAPINIS UPĖS IR MIŠKO TAKAS

Paruošėme terapinių takų žemėlapį, kuris leis lengvai orientuotis 10 ha teritorijoje, stebinančioje skirtingo landšafto ir natūralaus laukinio grožio kampeliais. 

Yra 2 pagrindiniai takai – UPĖS ir MIŠKO – ir daugybė mažų takelių. Eidami pagrindiniais takais, ramiai nueisite apie 2 km – apeisite visą teritoriją ir sugrįšite į sodybą. Maždaug 3 valandoms atsitrauksime nuo minčių ir persikelsime į pojūčius, o tai ir yra esminis gamtos ir miško terapijos tikslas!

Neabejojame, pakeliui tikrai rasite vietelių, kurių mes dar nepastebėjom ir tai bus jau JŪSŲ GRYNAS ATRADIMAS!

UPĖS TAKAS

Šis takas tęsiasi beveik 1 km ir vingiuoja paupiu, jungdamas net 5 Veiviržo vingius! Tie vingiai visi skirtingi – didžiausias daro beveik pilną posūkį – nuo jo kviečiame pradėti. 

Visą Upės taką suskirstėme į 5 atkarpas – nuo vieno vingio iki kito: 

1. Laukinis krantas su didžiausiu vingiu (beveik 360  laipsnių)

2. Pasagų krantinė iki Vanago kampo 

3. Sala ir Klevo lapo paplūdimys

4. Santaka ir Ašvos slėnis 

5. Bebrų takas

Takas lengvas, nenuobodus ir kontrastingas – tiesiog paleisk mintis pasroviui ir stenkis pajusti savo Gyvenimo tėkmę. 

MIŠKO TAKAS

Tai miško terapijos takas, kuris parves atgal į sodybą, jis tęsiasi taip pat apie 1 km.

Praėję Bebrų taku, ieškokite fitoncidais dosnių kadagi ir leiskite sau tiesiog pušinėti pakrantės pušynėlyje. 

Grįšime į Vanago kampą, kur lauks miško arbatėlė, aptarsime įspūdžius, pasidarysime miško terapijos kvietimų dirbtuves, pakalbinsime senuosius klevus ir terapinį žygį užbaigsime samaniniame, sename, kerinčiame, žaliame realiai gryname miške!

LAUKINIS KRANTAS -DIDYSIS VINGIS

Labiausiai laukinis sodybos kampas!

Čia net sunku prasibrauti – natūraliai sužėlusi tankmė, laukiniai vijokliai, vėjų išvartyti medžiai, stūksanti pelkė, kur vasarą karaliauja varlės ir – netikėtas, įspūdingiausias, fantastiškas, tiesiog buriantis duagiau nei 300 laipsnių Veiviržo vingis!

Nuo šios įspūdingos vietos ir kviečiame pradėti terapinį žygį – kvietimu pamedituoti apie didžiausią savo posūkį – ar Gyvenimas jau yra kada taip apsukęs, o gal toks vingis dar ateity?..

Laukinę gamtą palikom, kaip radom, pravalėm tik siaurą praėjimą ir aikštelę tiesiai priešais vingį – pokyčio jausmui.

 

PASAGŲ KRANTINĖ

Laukinį krantą keičia mistika!

Seni, keistai išgriuvinėję medžiai, nenusakomos formos, spėjam, kad sakų gniužulas ant medžio – pavadinom jį LuLu, jei iššifruosit, kodėl – prizas!

Tikrai sustosit prie nerealaus, senutėlio, samanoto, išsikerojusio, aplūžinėjusio, užburto ne kitaip – magiško klevo, matysit, kaip upė plauna medžių šaknis, nuolat girdėsit lydintį tykų čiurlenimą – aha,  tėkmė nesustoja …

Kodėl pasagų krantas? Ogi todėl, kad, pasak vietinių, kažkada čia per anksčiau buvusį tiltą, jo polius pamatysite eidami toliau, pasirodo, atvarydavo ganytis arklius! Esam radę pasagų, pasižvalgykit ))

 
 

VANAGO KAMPAS

Čia keliskart sutikom vanagą, todėl ir Vanago kampas!

Šioje vietoje jau radome laužavietę su stalu, kepsnine. Gal medžiotojai, gal žvejai – nežinom, bet taip ir palikom. Čia toks centrinis maršruto taškas, į kurį dar grįšime arbatai eidami atgal.

Daug išvirtusių medžių (jei norit pajudėti, galit sunešti šakas į jau esančias krūveles)), ne toks dažnas švarus Veiviržo dugno smėliukas, kviečiantis pabraidyti, ryškus upės vingis, kažkada čia buvusio senojo tilto poliai ir netikėtas vaizdas į laukinę salelę, kuri čia atsiveria, o po to dar ją apeisime, apžiūrėsime, išjausime iš visų pusių.

Tiesiog prisėsk ant bet kurio išvirtusio seno kamieno ir paleisk mintis pasroviui…

SALA

Ar kada jauteisi sala?

Nedidelė natūrali salelė vidury upės. Ji per potvynius išvis prapuola po Veiviržo srove, kartais būna didesnė, kartais mažesnė. Sala visąlaik traukia akį ir prašosi dėmesio, minčių, jausmų… Ir sustok. Prisėsk patogiai ir įsižūrėk.

Kokias mintis kelia ši salelė tau? 

Ar kada jauteisi sala? 

Norėtum būti negyvenama sala ar leistum kažkam save pasiekti?

Kokie dažniausiai tavo krantai – statūs ar lengvai prieinami? 

Kokie vandenys skalauja tavo krantus – gilūs, seklūs, šalti ar šilti? 

Pabūk. Išties ypatinga vieta.

O dabar mielai prašom į natūralų paplūdimį – mielą, jaukų, privatų, kelių pakrantės klevų paunksmėje, todėl ir pavadinom jį Klevo lapo krantu. 

 

VEIVIRŽO - AŠVOS SANTAKA. AŠVOS SLĖNIS.

Kai 2 tampa 1 – kur Ašva įteka į Veiviržą

Čia susitinka ir išnyksta krantai, čia suteka pokyčio, pradžios ir pabaigos, laiko ir tėkmės energija.

Ilgametis Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojas dr. Martynas Purvinas apie šią vietą rašo:
„Taip iš šiaurės atplūstantis Veiviržas, sukdamas stačiai į vakarus, Minijos upės ir Kuršmarių link. Ta santaka žinota nuo seno, gal neatsitiktinai ties ja atsirado Kryžiuočių (Vokiečių) ordino (vėliau – Prūsijos valstybės) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK, vėliau – ATR ir t. t.) valdų riboženklis, ilgam perskyręs baltiškas žemes. 1422 m. sudarant Melno taiką, buvo beveik neįmanoma tiksliai numatuoti sutarto atstumo nuo Kuršmarių pakrantės – braunantis per girias, reljefo nelygumus, upelių griovas ir kt. Tada ir vėliau patogiu orientyru tapo Veiviržo ir Ašvos upių santaka, ties kuria ir vėliau išliko ne kartą tikslinta valstybių siena.”

GRYNAS MIŠKAS

Senieji pakrantės klevai ir grynas miškas

Sodyboje itin daug senų klevų – tikrai daugiau nei 10 ir jie skirtingi – vieni tiesūs ir aukšti, kiti palūžę, apsamanoję, palinkę į vandenį, žodžiu, yra iš ko rinktis tikrai. Kvietimas pakeliui – pasirinkti seną sodybos klevą, išgirsti jo istoriją ir papasakoti savąją.

Ir jau po pokalbio su pasirinktu klevu senoliu, sukam apie 50 m. nuo sodybos į vietą, kurią kai tik pamatėm, iškart pavadinom GRYNAS MIŠKAS, taip ir yra! Grynų gryniausias, brandus, tikras, gražus miškas – norisi persikelti į pojūčius: sukvėpuoti, sumatyti, sugirdėti, suragauti, susiliesti, susilieti…  Visiems – į sveikatą! 

Į viršų